Garam Pani svorio netekimas


Ilgą laiką plito jo garsas ir Lietuvoje. Kas gi atsitiko? Tikiuosi, kad lietuviui skaitytojui nereikia plačiai Kražių istorijos aiškinti, nes tėvai, seneliai iki šių dienų nėra užmiršę Kražių įvykių, kurie, plačiai prigiję Kražių skerdynių vardu, tebėra primenami ir kai kur net legendomis yra virtę. Tačiau vis dėlto paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų Garam Pani svorio netekimas Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau,— drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas.

Sakytum norėdamos nusifotografuoti. Žemyn svyra besišiepiančiais pumpurais tirštai aptipusios šakos visas medis dengiasi ne balta, o vos vos rausva žiedlapių skraiste.

Nei mūsų senojoj, nei naujojoj literatūroj nėra ryškesnio žodžio apie kražietį. Ne tik jaunimas, bet ir senesniosios kartos inteligentai aiškiai nebesusigaudo, kas yra įvykę Kražiuose ir koki to įvykio padariniai bei tikroji siela. Ir aš pats, jaunas būdamas, iš savo tėvų ir senesniųjų žmonių esu daug prisiklausęs apie Kražius. Vėliau jau pradėjęs dirbti literatūrinį darbą, nekartą pagalvodavau apie tą vargšą žemaitį taip ryžtai ir su pasiaukojimu išdrįsusį pakelti prieš pūvančios monarchijos dievukus savo pūslėtą kumštį.

  1. Одно из этих сознаний, как сразу заметил Ванамонд, было более дружелюбным и доступным, чем другое.
  2. Для ее собственного спокойствия было бы лучше, если б она увлеклась не Элвином, а кем-либо из других, более подходящих избранников.

Pagaliau, susidarius tinkamoms sąlygoms, aš nuoširdžiai šito kūrinio ėmiaus. Sunku kurti maždaug istorinį romaną tų įvykių, kuriuos dar dauguma atsimena. Kiekvienas toks skaitytojas ar istorininkas paima knygą, lūpų kertelėmis šypsodamasis, prieidamas prie numesti svorio ldl kritiškai, nes tariasi esąs taip pat dalyvis, žinąs gal ne Garam Pani svorio netekimas įvykius už autorių.

Tačiau, kaip žinome, meno kūrinys turi savo dėsnius ir savo principus. Rašytojas negali suregistruoti visų faktų, faktelių, jam svarbu daugiau esmė ir faktai tik tokie, kurie tą esmę paryškina, parodo jos tikrąją sielą.

Čia jam ir tariu nuoširdžiausią ačiū. Betgi ta medžiaga naudodamasis, aš visai sąmoningai esu sukeitęs metų laikus, kai kurias vietas, vardus ir net pavardes. Daugiausia betgi romano personažai veikia tikromis pavardėmis. Teko nutylėti ir kai kuriuos, net bendro pobūdžio, įvykius apie tų laikų bažnytinę politiką ir dvarininkų bajorų vaidmenį.

Jei kas atidžiau yra pastudijavęs Kražių įvykių istoriją, tai žino, kad pats rimčiausieji Kražių didvyriai yra buvę paprasti liaudies Garam Pani svorio netekimas, pamaldieji žemaičiai, kurių rankos buvo varčiusios slaptai gautus.

Dėl to tad kai kas gali pasigesti, kad šitame mano romane nematyti ryškesnio atgarsio to tautinio sąjūdžio, kuris yra plitęs kituose Lietuvos kampuose. Betgi taip ir yra buvę. Vargšas kražietis, ilgai vilkęs baudžiavą, nieko kito savo dvasiai nėra turėjęs, kaip tik bažnyčią, ir, kol jį maitino plutgaliais, kol jis dar šiaip taip galėjo kvėpuoti sukirmijusioj trobelėje, tylėjo, kentė, nes bažnyčioje pasiguosdavo ir iš ten laukdavo stebuklo.

Bet kai caro tarnai išdrįso atimti iš jo ir šitą paskutinę jo paguodą, jis puolė ginti, nebodamas gyvybės. Dėl to tad, pakartoju, šitame romane, kad ir su visomis savo silpnybėmis, bet didvyris yra tik paprastas kampininkas, smulkus ūkininkėlis, sena davatkėlė, bernas. Kražių bažnyčia m. Klišė daryta iš Dr.

KRAŽIŲ SKERDYNĖS

Kudirkos raštų II tom. Antanas Rimkus, užsigulęs ant dubens, lėtai kabino miežių košę, retkarčiais dirstelėdamas pro mažą, aprūkusį langelį — bene bus lietaus. Buvo rytas. Laukais, kelmeliais, pievomis šokinėjo linksmi, gaivūs saulės spinduliai.

Liepų, vyšnių, berželių apsupti, vėjo prie žemės priglostyti kyšojo šiaudiniai namų stogai Garam Pani svorio netekimas pempių kuodai. Ant pajuodusių akmenų krūvelės dar smilko ugniakuro liekanos. Varpeliu skambėjo vieversys, siekdamas žydriųjų padangių. Danguje nekybojo nė mažiausio debesėlio. Nuo tamsos lig tamsos prakaituodamas, Rimkus ir jo kaimynai bėrė auksinį grūdą į išpurentą, akių nuglostytą žemelę, Dievo prašydami tik saulės ir lietaus.

Neišklausė Dievas žemaičių maldų : nesišykštėjo saulės, bet lietaus vis nedavė. Rimkus nesiskundė, nesvaidė piktų žodžių. Tik retkarčiais, po darbų prie stalo atsisėdęs, susimąstydavo. Iš jauno, bet jau gelstelėjusio, raukšlėmis paženklinto veido žybtelėdavo kažkas neramaus, skausmingo.

naudodamas tikėjimą numesti svorio

Neprisileisdavo, kad šalia kojų atsigultų kai kada nuo grandinės paleistas mylimas šuo; pykdavo, kai mažas ropla Jurgiukas tampydavo jį už perplyšusių kelnių. Gramdydamas šaukštu dubenį, Rimkus baigė pusryčius ir paklausė: Garam Pani svorio netekimas    Ar nepametei Olesiaus abrozdo? Antanas prikando lūpas. Neseniai iš Amerikos pusbrolis jam buvo atsiuntęs laišką ir savo atvaizdą.

Jis džiaugte neatsidžiaugė. Kokia šalis! Ten žmonės dėvi baltas skrybėles, auksinius laikrodžius ir rūko iš baltų, tur būt, sidabrinių pypkių. Moterų sijonai išpūsti, permatomi. Iš vieno tokio pusė žemaičių mergužėlių velionus pasisiūdintų. Jie kopinėja po kalnus, puošiasi, valgo keptą mėsą ir prausiasi kvapesniu muilu negu tas, kurį Sorelis dvarininkui Burbai palangėje drebėdamas įperša. Suskausdavo Rimkui širdį, bežiūrint į Olesiaus paveikslą.

Toks pat skurdžius kaip ir aš. Tiesa, vaikas būdamas, mišioms tarnavo, skaityti pramoko, o suaugęs Susimąstė Rimkus, net jam šaukštas iš rankų iškrito.

Užaugęs Olesius platino Žemaičiuose draudžiamas knygas, laikraščius, laimės mazgelius ir kitokius, anot moterėlių, dyvus. Kam už pinigą, o kai kam ir dykai bruko Olesius kuklią, bet amžiną Lietuvos šviesą, žodį, išplėštą iš lietuvio inteligento širdies. Pradžioje Olesiui sekėsi: pirko žemaičiai lietuvišką knygelę, laikraštį, nors ir skaityti nemokėdami, pečiais traukė neatsistebėdami, kad senovėje ir Lietuvoj yra buvę savų karalių, savų pinigų, savos kariuomenės.

Laimės mazgeliais rusai nesirūpino, bet už laikraščius, už knygeles jie gaudė Olesių pikčiau negu vagį. Kartą naktį senoj, apgriuvusioj pirtyj Olesių pagavo ir vežė į Raseinius. Ši žinia perkūnu trenkė ne tik Rimkų, kitus giminaičius, bet ir visą plačią apylinkę. Kas kur galėjo — slėpė, net degino Olesiaus iš Prūsų atneštą kražiečiams brangią dovaną.

Pakely Olesius pabėgo ir pasiekė Ameriką. Rimkus pakilo nuo stalo, pamaldžiai persižegnojo ir rengėsi į bažnyčią. Praeities prisiminimai, iš eilės antri sunkūs metai kaskart vis labiau skaudino jo širdį, sunkino mintis. Dar dėkui Dievui, kad Jis įsakė septintą dieną švęsti Sulojo šuo.

Jis žvilgterėjo į kiemą ir pamatė Sorelį. Ilga, lyg šv. Augustino, lazda žydas mostagavo atsigręždamas, o jo kromas, sutrūkusiomis šikšnomis prie pečių priveržtas, lenkė jį prie žemės. Baladojasi ir baladojasi! Išbėk, dar šuo sudrapalys, — pyktelėjęs tarė pačiai. Uždusęs spėjo įeiti Sorelis ir su visa dėže žnektelėjo ant suolo.

Ranka perbraukė per sudrėkusią kaktą ir atsiduso. Jis buvo labai išvargęs, iki kelių purvinas ir sunkiai kvėpavo. Kiaurą naktį miškais, krūmokšniais buvo keliavęs, pagaliau buvo net užkopęs ant molėto, kiek patižusio kalnelio, lyg norėdamas amžinai atsisveikinti su šiomis apylinkėmis.

Prieš jo akis buvo atsiskleidę kalnai, kalneliai Čia, tartum apsamanojusį akmenį, dėžę nuo kupros nuridinęs, jis ilgai sėdėjo ant žolės, kojas ištiesęs. Miškas kvepėjo skaniau už šimtametį vyną. O seniui Soreliui vistiek širdį skaudėjo. Gamta jo nedžiugino.

Navigacijos peržiūros paieška

Trisdešimt metų cimpinėja jis po Kražių apylinkes muilu ir razinkomis kvepiančia dėže ant nugaros; trisdešimt metų pardavinėja ūkininkėms, trobelninkėms ir kumetininkėms kaspinėlius, skareles, karolius, vaistus nuo pelių, blakių ir blizgančių prūsokų. Sunku buvo ir jam ir kražiečiams. Moteriškės buvo neapskaruotos, nepasipuošu- sios karoliais, Garam Pani svorio netekimas trūko skatiko; pelės, žiurkės ir prūsokai nenyko iš šventosios žemaičių žemelės.

Negelbėjo Sorelio milteliai, stebuklų nedarė skystimėlis. Prašmatniausias pasakas sekdamas, išjuokdamas ne tik save, bet ir giminę, girdamas kražietes kaip karalaites, jis įpiršdavo joms čia sagą, čia muilo gabalėlį, ir taip stūmė amžinojo žydo gyvenimą, alkdamas, kasdien melsdamasis.

Staiga Sorelis prisiminė, skaudžiai prisiminė, kad vakar, saulei leidžiantis, buvo šeštadienis, o jis nesėdo su šeima prie stalo, nevalgė šabasinės vakarienės, sinagogoj nesimeldė. Tankūs jo antakiai suvirpo, kaktoje susimetė ilgos raukšlės. Sidabrinio pinigo nuo namų per toli nuviliotas, dargi susirgęs, sulaukė jis gilios nakties. Tamsiame danguje sumirgėjo žvaigždės. Artimas miškas šnarėjo lėtai, paslaptingai, tartum kugždėtųsi prisisotinusios piktosios dvasios.

svorio metimas neprarandant kreivių 70 svarų svorio moteris

Per miegą suklykęs paukštis, lyg išsigandęs kromininko nuodėmių, kilo į orą, šaukdamas klaikiu balsu. Lingavo miegūstos šakos, kažkas suūkčiojo. Sorelis drebėjo, žvalgėsi Garam Pani svorio netekimas bėgo pustekinis, o jam rodės, kad miškas, virtęs mirusiųjų svorio metimas turi naudos sveikatai vėlėmis, jį vejąsis.

Užmiršo troškulį, alkį Atsitrenkęs į šakotą eglę ir sunkiai savo nusmukusią mantą vėl ant nugaros užsimetęs, bėgo iš miško, bijodamas ir vagių ir Abraomo Dievo. Ak, juk šitaip atsitiko jam pirmą numesti svorio ieškant gyvenime! Sorelis krūptelėjo. Barzda pražilo, kojos sulinko, nė žvirblis nebesistrošija. Šventą dieną strapalioji, Pondievą pykini. Žydas net galvą pakratė.

Prociavojat ir prociavojat. O man pinigų reik. Mana viduriai verk Kaip mane gyvą matai! Turiu šilko, kaspinų ir kitokių cackų, kad pats karalius tanciavotų Veizėk, ji dar juokiasi. Aš tau sakau, Rimkien, kad tavo kermašavi dantys. Tu vis kva kva kva, vis anuos rodai. Ciuc, paškustva! Vykit šunį, ko anas čia įlindo! Tebekratydamas galvą, Sorelis išsilaisvino iš dėžės ir vikriai ją atrišo, atidarė.

Rimkus žiūrėjo į žydelį abejingai, tik ūsus trukčiojo; Rimkienė prisilenkė, pasikūprino. Tokios nė kunigo gaspadinė neturi. O kad aš keptą roputę jėzdamas sprogčiau!

Tu sakai pūrą? Andriejauskas du pūrus kviečių davė, ir tai nepardaviau. Esu kopčius, ne smerdals. Juk skarelės iš tolo atvežtos, iš anos pusės marių. Ar tu supranti, Rimkien, tu vištos galva? Dėl tos skarelės, dėl to gobtuvėlio šabaso nejėdiau, miškais bėgau, razbainikai buvo apnikę, aje!. Žydas šaipėsi, pliaukšėjo per suplyšusio juodo skverno kampus. Jo veidas buvo pilkas kaip žemė. Alkį, nuovargį ir sielos skausmą, kuris širdį ėdė kaip piktas kirminas, jis norėjo nuslėpti švilpavimu, juokais, barniais, kratymusi.

Kražių apylinkė puikiai žinojo, kad savo gausią šeimą jis maitina silkutėmis, pupomis ir per šabasą visos vištos nesuvalgo. Kai tu skarelę užsigobsi, būsi puikesnė už kanarką.

Bettina Spoerri. Greitesnis už šviesą m. Tekstą redagavo Laurynas Katkus ųjų rudenį Ramūnas Čičelis man pasiūlė Jonavos viešojoje bibliotekoje surengti vertimų dirbtuves gimnazistams. Keletą susitikimų kalbėjomės apie vertimą kaip amatą ir kaip meną, o paskui ėmėmės svarbiausios užduoties — šiuolaikinės šveicarų rašytojos Bettinos Spoerri apysakos paaugliams.

Ui, Rimkien, kokia tu boba! Tu dar nežinai, kas kanarka yr. Toks paukštis, toks paukštytis, ui toks puikus!

Jis gieda civ civ civ ir les tik kanapes. Tavo vyras žino. Ans tikrai gudrus vyrs, jei tave apveseldino Sorelis net žnektelėjo. Jo barzda suvirpo, kakta susiraukšlėjo. Keistai prasižiojęs ilgai tylėjo ir žiūrėjo į Rimkų, tartum pajutęs šaltą skustuvą po kaklu. Juk savoj šulėj kas subata galvą Garam Pani svorio netekimas.

Garam Pani svorio netekimas ar svorio netekimas išgydo gerdą

Suspėsi ir į bažnyčią, ir skarelę nupirkti.